Kaip atsirado “Jazz Island”

Netrukus po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. Artūras Novikas įkūrė pirmąją džiazo studiją Lietuvos vaikų ir jaunimo centre ir ėmė dainavimo mokyti moksleivius.

Vis dėlto tam tikra prasme kolektyvo istorija prasidėjo dar anksčiau, 1987 m., kuomet Artūras Novikas, įkvėptas grupės „Singers Unlimited“, nusprendė suburti tokį vokalinį ansamblį ir Lietuvoje.

„Kai Kęstutis Ignatavičius man davė paklausyti jų kasetės, klausiausi 4 ar 5 kartus iš eilės, ji man padarė be galo stiprų įspūdį. Visiškai kitokia harmonija. Ji mane pakerėjo“, – pasakojo Artūras.

Artūras tuo metu dar pats buvo studentas, mokėsi Muzikos akademijoje. Užsidegęs nauja ansamblio idėja Vilniaus Universitete pakabino skelbimą, kviečiantį dainuoti. Taip po truputį ėmė rastis „Jazz Land“.

Jis kūrė aranžuotes ir kartu su „Jazz Land“ dainavo džiazo kūrinius, kurie nuo pasaulinės muzikos atribotai Lietuvai tuo metu buvo lyg dar viena revoliucija.

„Džiazas mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės, nes tėvas – estrados kompozitorius. Jis turėjo didžiulę kolekciją plokštelių. Po darbo, vėlai vakare, tėvas kurdavo arba klausydavosi muzikos, o kai jo nebūdavo ir muzika neskambėdavo, man net užmigti būdavo sunkiau“.

Po truputį Artūras Novikas ėmė eksperimentuoti su lietuviškomis dainomis, kai suaranžavo Miko Vaitkevičiaus „Pienę“. Pamatęs, kaip į šią lietuvių mėgstamą dainą reaguoja užsieniečiai, nusprendė imtis daugiau lietuviškų kūrinių. Šiandien Artūrą Noviką jau pažįstame ne tik kaip vokalinės džiazo muzikos puoselėtoją, bet ir įdomiai aranžuotų lietuviškų dainų propaguotoją.

„Jazz Land“, 1995 m., LRT laida apie juos: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/44918. „Jazz Land“ gyvavo 20 metų. Paskutinis grupės koncertas įvyko 2006 m. Dainų šventėje Čikagoje.

Dirbti su vaikais Artūrui sekėsi. Nuo pat pirmų pedagoginio darbo metų jo mokiniai sėkmingai dalyvavo ir iki šiol dalyvauja „Dainų dainelėse“, beveik kaskart tapdami ir laureatais.

Moksleivių vokalinis kolektyvas pradžioje buvo pristatomas kaip Lietuvos vaikų ir jaunimo centro džiazo merginų vokalinė grupė, bet galiausiai tapo „Jazz Island“. Artūras eksperimentavo su balsais, jo aranžuotės vis sudėtingėjo, repertuaras plėtėsi ir pamažu „Jazz Island“ tapo tikru a cappella vėliavnešiu Lietuvoje.

Per tą laiką keitėsi „Jazz Island“ kartos, užaugusius moksleivius keitė kiti. Sunku ir suskaičiuoti, kiek iš viso jaunų žmonių yra dainavę „Jazz Island“. Nemažai jų savo profesinį gyvenimą susiejo su muzika: Jurgis Brūzga, Giedrė Rimšaitė, Martynas Vilpišauskas, kiti.

Vis dėlto galiausiai Artūrui tapo sudėtinga dirbti Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kur buvo orientuojamasi ne į kokybę, o kiekybę, ir savo laiką reikėjo skirti ne muzikos mokymui, o dokumentų pildymui. Dainavimo kokybė tuo metu Lietuvoje taip pat išgyveno tikrą krizę. Žiopčiojimas pagal fonogramą ant scenos buvo tapęs beveik visuotine norma, kurią itin skatino televizijos ir įvairūs jų projektai.

Tokiame kontekste 2004 m. Artūras kartu su savo žmona Jurga nusprendė kurti savo džiazo mokyklą ir puoselėti jiems svarbius principus: dainuoti tik gyvai, į muzikos mokymą žiūrėti atsakingai, su vaikais ne tik sunkiai dirbti, bet ir kartu smagiai leisti laiką, parodyti jiems muzikos grožį, leisti jiems pajusti malonumą ir uždegti meile a cappellai.

Tada ir atėjo pirmieji dabartinio „Jazz Island“ būsimieji nariai – buvo dar visai nedideli, kai kurie nė ketverių neturėjo.

Štai kaip 2006 m. atrodė dabartiniai “Jazz Island” nariai Iveta, Paulius ir Deividas: www.lrt.lt/mediateka/irasas

Metai po metų jie augo, mokomi Artūro Noviko džiazo mokykloje.

Mokytojas ėmė aranžuoti jiems vis sudėtingesnius kūrinius: lietuviškas sutartines, džiazo, bliuzo, populiariąsias Lietuvos ir pasaulio dainas, klasikinę muziką. Jie ne tik išmoko derėti dainuodami keliolika skirtingų partijų, bet ir imituoti muzikinių instrumentų garsus – smuiko, violenčelės, trimito, būgno ar kitų. Susikaustę paaugliai virto žaviais improvizuojančiais artistais.

Koncertų grafikas vis intensyvėjo, jų geografija plėtėsi, ir tai buvo ženklas, kad Artūro Noviko mokiniai tapo tikrais a cappella meistrais – septintąja „Jazz Island“ karta.